Pasimatuok mano batus

7/14/20261 min read

Darbas su žmogumi gali būti palyginamas su batų matavimusi. Įsivaizduokite: jūsų batų dydis – 40, o žmogaus, kuriam perduodate žinias, – 36. Kaip jis jausis bandydamas eiti jūsų tempu? Jis klups už savo kojų, pametinės vieną ar kitą „batą“, stengdamasis neatsilikti. Skubės jų pasiimti ir vėl bandys jus vytis. Galiausiai visas dėmesys bus nukreiptas ne į mokymąsi, o į pastangas suspėti.

Koks rezultatas?

Informacija bus priimama paskubomis ir paviršutiniškai.

Atsiras pyktis ant savęs, nes atrodys, kad nieko nepavyksta suprasti.

Neturėdamas galimybės eiti savo tempu, žmogus nusivils savimi. O ten, kur atsiranda nusivylimas savimi, dažnai ima silpti ir savivertė. Vėliau jis nusivils ir jumis, sakydamas: „Tai neveikia.“

O dabar įsivaizduokite kitą situaciją.

Jūsų batų dydis – 40, o žmogaus, einančio šalia, – 43. Jūs siūlote jam apsiauti savo batus. Ar jie tiks? Vargu. Jie spaus kiekvieną žingsnį. Ar žmogus girdės tai, ką sakote, kai visą dėmesį kausto iki skausmo suspausti pirštai? Ar jam bus lengva išlikti ramiam? Greičiausiai ne. Čia ginčo užuomazgos gali atsirasti dar neprasidėjus tikram pokalbiui. Informacija nepasieks nei ausų, nei širdies, nei proto, nes visas žmogaus dėmesys bus sutelktas į diskomfortą. Tuo metu abu galvosite ne apie esmę, o apie tai, kaip kuo greičiau nusispirti tuos nepatogius batus. Ir štai tada įvyksta tai, kas svarbiausia.

Nusispyrus svetimus batus, atsiranda lengvumas. Žmogus tampa laisvas. Laisvas girdėti. Laisvas priimti informaciją. Laisvas atsirinkti tai, kas jam tinka, ir pritaikyti savo gyvenime. Tam nereikia daug.

Kartais užtenka tiesiog susitikti basomis. Be išankstinių lūkesčių, be noro vienam kitą įsprausti į savo dydį, savo tempą ar savo tiesą. Tiesiog būti šalia ir leisti kiekvienam eiti savo keliu – savais batais arba visai basomis.

A. N.